Kai buvau maža mergaitė, buvau sužavėta pasakomis. Prisimenu, kad mano mama nupirko daug įvairių pasakų knygų. Mano pranašumai buvo pasakojimai su princesėmis. Turėjau knygą, kuri man buvo tokia brangi, kad netgi užmiršau, kiek kartų aš jį perskaičiau. Mano mėgstamiausias momentas buvo laimingas, kai princesė ir princas susitiko ir gyveno laimingi. Visi jų nuotykiai ir puiki jų suknelė pažymėjo visą mano vaikystę.
Kai aš pradėjau penktąjį laipsnį, mano Rumunijos mokytojas bandė man paaiškinti, kad turėčiau nustoti skaityti pasakas ir pradėti skaityti kažką daugiau, kas yra tinkamesnė mano amžiui. Nenorėjau atsisakyti savo „Pelenės“, „Snieguolės“ ir daugelio kitų nuostabių pasakų, tačiau tai buvo būtina mano evoliucijai ir vystymuisi.
Manau, visi galvoja apie gražią „Pelenę“. Tai puiki istorija apie gražią mergaitę, kuriai teko nužudyti savo mama ir žingsnis-seserys, bet galų gale tapo nuostabia princesė, kai ji rado savo princą. Vienas iš svarbiausių šio momento momentų yra tas, kai mergaitė prarado savo batus princo rutulyje ir tada pabėgo. Tada princas bandė surasti ją, kurią kiekviena mergaitė turėjo paimti.
Ši istorijos dalis įkvėpė originalų išmatų, vadinamų „pernelyg įtempta kėdė“, dizainą. Jis yra pagamintas iš metalo rėmo ir šviežios žalios pagalvės, kuri atrodo įstumta į šį metalinį rėmą. Jo apmušalų centro mygtukas bando parodyti, kad pagalvė yra tinkamas šiam metaliniam rėmui, kaip ir „Pelenė“. {Rasti avihaishurin}.
